Jaunosios „Vyturėlio“ literatės

Šiemet jau septintąjį kartą Lietuvos neformaliojo švietimo centras kartu su VšĮ „Aitvaro pasaga“ organizavo moksleivių kūrybiškumo konkursą „ Lietuvos vaikai kuria pasakas“.

Išbandyti savo  kūrybines jėgas šiame konkurse panoro ir  Lazdijų mokyklos – darželio „Vyturėlis“ mokinės- jaunųjų literatų būrelio narės- Martyna Tamulionytė, Augustė Mocejūnaitė, Monika Sušinskaitė bei Miglė Abromavičiūtė.

Viena iš konkurso nuostatų sąlygų – kuriamos pasakos turėjo būti tradiciškai lietuviškos: savo dvasia, kultūra, personažais, vietovardžiais. Monika Sušinskaitė konkursui sukūrė „Pasaką apie princesę Kurdimaikštytę“, Augustė Mocejūnaitė – pasaką „Maisto pilys“, Martyna Tamulionytė – pasaką „Karalaitė Lazdija“ , o Miglė Abromavičiūtė –  pasaką „Auksinis ąžuolas“. Būtent Miglei šiame konkurse pasisekė labiausiai. Mergaitės pasaka pateko tarp gražiausių vaikų pasakų, kurios buvo išleistos gražioje, spalvingoje knygoje „Lietuvos vaikų pasakos“ ir pristatytos baigiamajame konkurso renginyje, kuris vyko Kaune, „Girstučio“ kultūros rūmuose. Visoms keturioms „Vyturėlio“ jaunosioms literatėms  baigiamojo renginio metu buvo įteikti padėkos raštai, o Miglė Abromavičiūtė apdovanota ir pasakų knyga, kurioje yra ir jos pasaka:

Auksinis ąžuolas

Atėjo šalta ir balta žiema. Visur, kur pažvelgsi, buvo balta, ant stogų kabojo ilgi varvekliai. Pievoje stovėjo pastatyti išdidūs besmegeniai, per pusnis šokinėjo šiaurės elniai  baltais, išraitytais  ragais. Netoliese stūksojo tankus miškas. Atrodė, kad jis uždengtas balta skraiste, o aukštos pušys –  tarsi su baltomis snaigių kepurėlėmis. Visas miškas buvo baltai pasipuošęs, bet jo vidury augantis senasis  ąžuolas buvo visiškai išskirtinis. Sniegas jį pakeitė lyg burtininko lazdelė. Jis buvo tarsi auksu padengtas: visos šakos spindėjo auksu, o senas drevėtas kamienas buvo sidabrinis.
Vienoje iš giliausių ąžuolo drevių gyveno voveraitė. Ji nustebo, kad ąžuolas visą naktį prasnigus pasidarė  ne baltas kaip kiti medžiai, bet auksinis. Visi žvėrys prie ąžuolo ryte bėgo ir juo grožėjosi.
Vieną dieną oras po truputį atšilo, ąžuolas visas pasidarė sidabrinis, bet tapo dar  gražesnis. Kai sutemo, vėl prasidėjo pūga, snigo, kilo didelis vėjas. Ąžuolo spalvos buvo vis kitokios, jos keitėsi su kiekvienu vėjo papūtimu: tai balta, sidabrinė, tai auksinė ar ledinė mėlyna. Kai paspaudė didelis šaltukas,  ąžuolas visiškai pasikeitė – jo kamienas ir šakos pasipuošė ledo gėlėmis. Voveraitė labai džiaugėsi, kad gyvena tokiame stebuklingame būste, o žvėrys kasdien ėjo ir gėrėjosi medžio pasikeitimais.
Vieną dieną vėl smarkiai pasnigo. Šį kartą apsnigo  ir visą ąžuolą. Atėję juo pasigrožėti miško žvėreliai  vietoj  gražuolio seno medžio pamatė didelę  sniego pusnį. Visi labai nusiminė. Galvojo, kad aplink visur taip balta, tai gal jie pametė kelią vedantį  prie gražuolio medžio. Pradėjo ieškoti auksinio ąžuolo visame miške. Vieni žvėrys bėgiojo tarp sniego patalų ir šaukė voveraitę. Manė, gal ji atsilieps. Kiti užsilipę į aukštą pušį, dairėsi savo ąžuolo, bet jo taip ir nepamatė. Žvėreliai labai jaudinosi dėl ąžuolo ir dėl savo kaimynės voveraitės.
O tuo metu voveraitė šiltoje ąžuolo drevėje valgė riešutus. Staiga ji išgirdo susirūpinusių savo miško kaimynų balsus. Prasivėrusi savo namelio  dureles pamatė, kad visur aplink balta , nesimato net jos gražuolio ąžuolo kamieno. Netoliese aplink didelę sniego pusnį stovėjo nusiminę žvėreliai. Voveraitė suprato, kad tiek daug sunkaus sniego gali nulaužti ąžuolo šakas, o sniege pasislėpęs medžio kamienas galėjo nuo šalčio žūti. Tai supratusi voveraitė šūktelėjo žvėris ir savo mažomis letenėlėmis puolė visi atkasti ąžuolo. Dirbo visi draugiškai, nes norėjo išgelbėti seną medį ir toliau grožėtis juo. Greitai nuo ąžuolo ėmė kristi sniego patalas ir po truputėlį pradėjo matytis auksinė ąžuolo spalva. Kai žvėreliai atkapstė medžio viršūnę, ąžuolas sujudino savo senas šakas ir suošė:
-Ačiū, voveraite, ačiū,  žvėreliai, kad mane išgelbėjote  nuo šalčio ir sniego naštos. Aš jums visiems atsilyginsiu už jūsų gerumą.  Tai įvyks Kalėdų naktį.

Visi žvėreliai sužiuro į ąžuolą ir nustebo, kad girdi jo balsą. Visi pradėjo šokinėti iš laimės, dar nesuprasdami, ką ąžuolas pasakė. Žvėrys nustebo, netikėjo savo ausimis, kad ąžuolas kalba ir pradėjo aplink jį džiaugsmingai šokti.
Daugiau ąžuolas žvėreliams nieko nesakė. Atėjo visų laukta šventų Kalėdų naktis. Staiga miškas nutilo, vėjas nustojo pūtęs, snaigės pakibo ore. Pasirodė  žadėta staigmena: nuo ąžuolo viršūnės pradėjo spindėti kiekviena jo šakelė. Greitai visomis spalvomis sužibo visas ąžuolas, o  nuo jo nušvito visas miškas. Vidurnaktį miške buvo šviesu kaip dieną. Visi žvėreliai subėgo prie ąžuolo ir žiūrėjo į jį. Džiaugėsi ir dėkojo senajam ąžuolui, kad Kalėdų naktį gali praleisti šviesiai ir saugiai.
Nuo to laiko tame miške šviesu  būdavo kiekvieną Kalėdų naktį.

Miglė Abromavičiūtė, Lazdijų mokykla – darželis „Vyturėlis“,  4a klasė